Prekinio ženklo istorija

Boržomio mineralinio vandens šaltiniai buvo atrasti daugiau nei prieš tūkstantį metų. Šį faktą patvirtina 7 akmeninės vonios, rastos XX a. pradžioje. Jos pastatytos pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pradžioje. Tais laikais šį vandenį ne gėrė, bet jame maudėsi. Paskui šaltiniai buvo ilgam užmiršti, o vietos, kur jie veržiasi iš žemės – apleistos.

Tačiau jiems populiarumą sugrąžino kariuomenė. 1829 m. Chersono grenadierių pulkas apsistojo Boržomyje. Netrukus kareiviai miške, Boržomio upės dešiniajame krante, aptiko mineralinio vandens šaltinį. Pulkininkas P. Popovas susidomėjo šaltiniu ir įsakė jį išvalyti ir atnešti vandens pulkui. Kadangi pulkininkas skundėsi skrandžio negalavimais, jis pirmasis sužinojo apie vandens gydomąsias savybes. P. Popovas įsakė aptverti šaltinį akmenimis ir šalia pastatyti pirtį ir nedidelį namelį.

1837 m. Chersono pulką pakeitė Gruzijos grenadierių pulkas. Pulko gydytojas Amirovas pradėjo tyrinėti šaltinio vandens sudėtį ir savybes. Būtent jis nusiuntė pirmuosius mėginius į Sankt Peterburgą ir Maskvą.

1841 m. vanduo tapo toks populiarus, kad Kaukazo gubernatorius atvežė savo sergančią dukrą gydyti. Nors jos liga nebuvo nustatyta, tačiau vanduo ja išgydė. Jis pavadino tą šaltinį savo dukros Jekaterinos vardu, o antrąjį, kuris irgi jau buvo atrastas ir vartojamas, – savuoju – Eugenijaus.

1850 m. Boržomyje buvo įrengtas mineralinio vandens parkas, o 1854 m. – pradėti pirmosios pilstymo gamyklos statybos darbai.

Gydomųjų šaltinių populiarumas Rusijoje augo. Boržomis ėmė plėstis. Buvo statomi nauji parkai, aikštės, viešbučiai ir pilys.

1894 m. nutiesta geležinkelio linija tarp Chašurio ir Boržomio labai pagerino susisiekimą. Anksčiau kelionė karieta iš Tbilisio į Boržomį trukdavo 8–9 valandas. 1894 m. Michailas Romanovas mineralinio vandens parke pastatė pilstymo gamyklą. Ši gamykla veikė iki XX a. šeštojo dešimtmečio, pilstydama tada jau visame pasaulyje žinomą vandenį.

1896 m. buvo atidaryta pirmoji stiklo gamykla. Buteliai buvo pučiami rankiniu būdu iki 1950 m.

1904 m. „Borjomi“ gamyba buvo iš dalies mechanizuota. Stiklą vis dar pūsdavo žmonės, tačiau pilstymas į butelius tapo mechaninis. Tais pačiais metais laikraštyje pasirodė straipsnis apie tai, kad „Borjomi“ tapo toks populiarus, kad parduodamas vagonais. Pilstymo mastai didėja. 1854 m. buvo eksportuota 1 350 buteliukų, po modernizacijos 1905 m. – jau 320 000, o 1913 m. – daugiau nei 9 mln.

Gruzijos sovietizacija nesumažino „Borjomi“ populiarumo. Pokyčiai paveikė tik aristokratus ir poilsiautojų statusą: Romanovą pakeitė Stalinas, kuris irgi labai mėgo šį mineralinį vandenį. Nė vienas posėdis Kremliuje neapsieidavo be „Borjomi“.

Vadinamasis septintojo dešimtmečio atodrėkis suteikė „Borjomi“ dar vieną progą pelnyti vardą užsienyje. 1961 m. į 15 pasaulio šalių, įskaitant JAV, Prancūziją ir Austriją, buvo eksportuota 423 000 buteliukų „Borjomi“. Devintajame dešimtmetyje „Borjomi“ pardavimai siekė 400 mln. buteliukų, tai buvo populiariausias vanduo TSRS.

1990–1995 gamybos apimtys gerokai sumažėjo dėl Gruzijos ekonomikos problemų. Tačiau nuo 1995 m., kai „Georgian Glass & Mineral Water Co. N. V.“ atnaujino „Borjomi“ išpilstymą dvejose pilstymo gamyklose, gamybos mastai išsaugo 40 kartų. Šiandien „Borjomi“ eksportuojamas į 30 šalių.